BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žakas Yvas Kusto - tokių žmonių šiandieniniame pasaulyje trūksta


 Šį kartą norėčiau
pristatyti, bent jau man asmeniškai įdomiausią asmenybę apie kurią teko rašyti,
tai Žaką Yvą Kusto (Jacques-Yves Cousteau). Panašiai kaip Stivas Irvinas
paskyręs didžiąją savo gyvenimą dalį moksliniams tyrimams ir supažindindamas
plačiąją visuomenę su paslaptingu povandeniniu pasaulio. Norint suprasti šios
asmenybės pasiekimus, neužtenka vieno sakinio. Šiai juk asmenybei teko gelbėti
Viduržemio jūrą nuo radioaktyvių atliekų sąvartyno ir taip užtikrinant mūsų
planetos švaresnę ateitį. Tyrinėtojas teigė: „Anksčiau gamta baugino žmogų,o dabar žmogus baugina gamtą.“
Greičiausiai dėl to pasisakė, už gimstamumo ribojimą. Pats Ž.Kusto už savo
nuopelnus yra gerbiamas visame pasaulyje. Mintis aprašyti šią garsią asmenybę
kilo atsisiuntus vieną iš Žako Yvo Kusto dokumentinių filmų (kurių jis beje
sukūrė 120).  Nuoširdžiai siūlau
susipažinti su šia asmenybe.

 

Žakas Yvas Kusto 1910 m. birželio 11 d. - 1997 m.
birželio 25 d

 

Žakas Yvas
Kusto  (Jacques-Yves Cousteau) okeanografas,
padaręs turbūt didžiausią įnašą į okeanografijos mokslą, bei  supažindindamas pasaulį su povandeniniu
gyvenimu. Taip pat ši prancūzų asmenybė buvo karinio jūrų laivyno pareigūnas,
tyrėjas, ekologas, kino filmų, serialų kūrėjas, mokslininkas, fotografas, knygų
leidėjas. Ž.Y.Kusto antrąją savo gyvenimo pusę paskyrė kovai už visuomenės
švietimą aplinkosaugoje. Didžiausias Žano Yvo Kusto išradimas akvalangas. Į šią
asmenybę buvo kreipiamasi  „Komendante
Kusto“ ( le Commandant Cousteau), bei „Kapitone Kusto“.

 

1910 m. birželio 11 d. gimė Žirondo (Gironde) mieste Prancūzijoje,
Danieliaus ir Elizabet šeimoje. Meilę vandenynui greičiausiai užsikrėtė
žaisdamas prie upelių Marselyje, kai jo šeima ten apsigyveno. Baigė
parengiamąjį Stanislas kolegija Paryžiuje.

 

1930 m. įstojo į karinė jūrininkų akademiją „Ecole Navale“ ir baigė tapdamas
profesionaliu šauliu. Baigęs akademiją ir tarnaudamas jūrų laivyne Tulone
atliko savo pirmuosius povandenius tyrinėjimus, draugo Philippe Tailliez dėka.
Žakas buvo paskirtas povandeninių tyrinėjimų grupės vadovu.

 

1933 m. vedė Married Simone Melchior.

 

1936 m. pasiskolino po vandeninius akinius. Žakui Kuosto šie akiniai buvo nelabai
patogūs, ir juos patobulino iki akvalango su galimybe kvėpuoti po vandeniu.
Šalia Tulono uosto atliko pirmąjį po vandenį nardymą su savo išradimu.
Aplinkiniams tai buvo gniaužianti akimirka.

 

1938 m. kaip atsakingas už informacijos rinkimą, karinio jūrų laivyno vadovybės
įsakymu buvo nusiųstas į misiją Šanchajuje ir Japonijoje, bei SSRS 1939 m..

 

Siekdamas atlikti
įvairius tyrimus daug bendravo su inžinieriumi Emile Gagnan.

 

Antrojo
pasaulinio karo metai buvo lemiami nardymo istorijoje. Po 1940 m. paliaubų, Simone ir Žako Yvo Kusto šeima apsistojo Megève,
kur jis tapo draugu Ichac šeimos, kuri ten gyveno. Ž.Y.Kusto ir Marcel Ichac
turėjo tą patį tikslą, atskleisti plačiajai visuomenei nežinomas ir
nepasiekiamas vietas: Ž.Kusto povandeninį pasaulį, o M.Ichac kalnynus.

 

Šie draugai
atsiėmė pirmąjį prizą už dokumentinį filmą 1943
m.

 

1943 m. išbandė savo sukurtą akvalangą, kuris buvo panaudotas povandeninio
pasaulio tyrinėjimams. Tais pačiais metais pasirodo kurtas filmas „Epaves“ (Shipwrecks).
Kurdamas šį filmą neturėjo pakankamas ilgos kamerai filmuoti skirtos juostos,
bet už tad turėjo gana daug mažo ilgio juostelių. Žakui teko pasukti galvą,
kaip įveikti šį nesklandumą. Išeitis buvo rasta suklijavus juosteles į vieną
didelę juostą.

 

Karui einant į
pabaigą, Šiaurės Afrikoje besibazuojančiam Prancūzijos karo laivynui Žakas Ivas
Kusto padėjo užmegzti ryšį su sąjungininkais (Ž.Y.Kusto gerai mokėjo anglų
kalbą.), bei surengti misijas prieš Italų karius.

 

Po karo kartu su inžinieriumi
Philippe Tailliez ir naru Frédéric Dumas tapo žinomi kaip jūrų muškietininkai
(mousquemers) atlikę įvairius povandeninius tyrimus, dokumentiniam filmui.

 

1946 m. parodė admirolui Lemonnier filmą „Epaves“, kuris peržiūrėjęs filmą leido
atlikti Viduržemio jūros tyrinėjimus, bei įkurti tyrinėjimo grupę (GERS)  „Group of Study and Underwater Research“. Visą
atsakomybę paskyrė Žakui Yvui Kusto.

 

1948 m. Kapitonas Kusto ėmėsi pirmosios tyrimo kampanijos Viduržemio jūruje, su
vienastiebiu burlaiviu „Elie Monnier“ . GERS atliko tyrimus kartu su
Nacionaliniu Karinio jūrų laivynu, su Philippe Tailliez, Frederic Dumas, Jean
Alinat ir scenarijaus rašytoju Marcel Ichac. Maža komanda taip pat ėmėsi
tyrinėjimo Mahdia laivo sudužimo (Tunisas). Tai buvo pirma povandeninė
archeologijos operacija, naudojant autonominį nardymą, Tai buvo nutiestas
kelias povandeninei archeologijai. Sukurtas filmas buvo pristatytas kanų kino
festivalyje.

 

1949 m. Žakas Kusto paliko prancūzų Karinį jūrų laivyną, kai iš Prancūzijos
švietimo ministerijos gavo dotacijas tyrimams.

 

1950 m. jis įsteigė prancūzų Okeanografines Kampanijas (FOC).

 

1953 m. išleidžia knygą “Tylusis pasaulis: Pasakojimas apie povandeninio pasaulio atradimus ir nuotykius” (The Silent World: A Story of Undersea Discovery and
Adventure). Knygoje aprašomi tyrimai Viduržemio jūroje.

 

Prancūzų
tyrinėtojas tyrė ir raudonąją jūrą. Prie šios misijos prisijungė ir keletas
mokslininkų. Ši ekspedicija padidino žmonijos žinias apie povandeninę augmeniją
ir fauną. Dideli atradimai buvo padaryti povandeninio pasaulio fotografavimo
srityje. Kapitonas Kusto ir jo kompanionai pasiekė nepaprastų pasisekimų, ypač
labai gilioje vandeninėje fotografijoje. Naudodami nailono virvę,  pritvirtinę prie laivo,  kamerą galėjo nuleisti iki trijų keturių mylių
gylio.

 

1956 m. laimėjo „Palmės šakelę“ kanų kino festivalyje.

 

Su Jean Mollard
pagalba, sukūrė „neriančią lėkštelę” (diving saucer) SP-350, nepaprasta
povandeninė transporto priemonė, kuri gali pasiekti 350 metrų gylį. Sėkmingas
bandymas buvo skubiai pakartotas 1965 m.
su dviem transporto priemonėmis, kurios pasiekė 500 metrų gylį.

 

1957 m. tapo Monako Okenografijos muziejaus vadovu.

 

1960 m. spalio mėnesį, Kapitonas Kusto tapo visuomenės veikėju, gindamas vandens
pasaulį. Tais metais buvo planuojama didelis radioaktyviųjų atliekų  išmetimas į Viduržemio jūrą Energie Atomique
mokslininkų (CEA). CEA teigė, kad sąvartynai buvo bandomieji gamtoje, ir kad
Prancūzijos okeanografai tokie kaip Vsevelod Romanovsky leido tai. V.Romanovsky
ir kiti Prancūzijos mokslininkai, kaip Louis Fage ir Žakas Kusto atmetė reikalavimą,
sakydami, kad Romanovsky turėjo omeny daug mažesnį kiekį. Visuomenė prisijungė
prie okeanografų ir stojo mūrų prieš atliekų metimą. CEA vadovas, Francis
Perrin, nusprendė atidėti sąvartyną.

 

Ž.Kusto
organizavo informacinę kampaniją, kuri mažiau kaip po dviejų savaičių įgavo platų
visuomenės palaikymą. Traukinys vežantis atliekas buvo sustabdytas moterų ir vaikų,
sėdinčių ant geležinkelio bėgių. Protestuotojams pavyko traukinį sugrąžinti
atgal ir pavojus užteršti jūrą nuodingomis atliekomis praėjo.Prancūzijos vyriausybės
atstovas melagingai spaudai pranešė apie tariamą Ž.Kusto pritarimą sąvartynui.
Po publikacijos Kapitonas Kusto kreipėsi į laikraštį ir jame pavyko paneigti
kaltinimus.

 

Po šio judėjimo
Ž.Kusto išdėstė 
Why do we think
of the ocean as a mere storehouse of food, oil, and minerals?” (Kodėl mes
galvojame apie vandenyną kaip apie tik maisto, naftos, ir mineralų lobyną?)  Prancūzas teigė, kad dabar mes rizikuojame užnuodyti jūrą amžinai, kaip tik tuo laiku, kai
mes studijuojame jos mokslą, meną, ir filosofiją ir kaip gyventi kartu su
ja.” Šiuolaikinė civilizacija tapo pražūtinga.” Niekada anksčiau nėra
jūrinė aplinka taip žaginta ir nuodyta, kaip 
yra šiandien. Visi miesto ir pramoniniai 500 milijonų europiečių ir
Afrikiečių nutekamieji vandenys teka laisvai - beveik be jokių apribojimų  į Viduržemio jūrą, kuri buvo viena iš
civilizacijos lopšių. Milijonai nuodingų chemikalų yra išmestami tiesiogiai į
vandenyną ar randa savo kelią dėl
upės teršimo ar lietaus.”

 

1960 m. tuometinis Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) Monako okeanografijos
muziejuje susitiko su Ž.Kusto. Diskutuodamas paprašė būti atlaidesniam
atominiams mokslininkams. Ž.Kusto atsakė, kad mokslininkai turi eiti jų
kryptimi.

(Pastaba:
Tuometiniais laikais JAV atsisakė pasidalinti branduoline paslaptimi su
Prancūzija, bijodama, kad kai kurie mokslininkai, jaučiantis simpatija
komunizmui atskleis branduolinio ginklo paslaptis. Todėl Prancūzijos
mokslininkai turėjo patys atlikti eksperimentus su branduoliniu ginklu).

 

Amerikos
televizijoms (ABC, Métromédia, NBC) sukūrė serijas „The Underwater Odyssey of
Commander Cousteau“  (Kapitono Kusto povandeninė
odisėja).

 

1973 m. kartu su dviem sūnumis įkūrė visuomeninę organizaciją „Apsauga Okeaninio
gyvenimo“. Šiuo metu ši organizacija vienija daugiau kaip 300000 narių.

 

1977 m. Jungtinės Tautos apdovanojo jį Tarptautiniu aplinkosaugos prizu.

 

1979 m. birželio 28 d. ištiko nelaimė. Kusto laivas Kalipsė buvo
ekspedicijoje Portugalijoje. Antrasis sūnus Filipė žuvo nuo Kalipsės
propelerio. Prancūzų tyrinėtoją ši mirtis begalo sukrėtė.

 

1985 m. gavo Amerikos Prezidentinį Laisvės Medalį

 

1988 m. lapkričio 24 d. buvo išrinktas į Prancūzijos akademiją.

 

1990 m. žmona Simona Kusto (Simone Cousteau) mirė nuo vėžio. Tvirto charakterio
moteris buvo tarsi įkvėpimas Kapitono Kusto ekspedicijoms.

 

1991 m. susituokė antrą kartą ir vedė Francine Triplet. Su šia moterimi
tyrinėtojas turėjo du vaikus dar prieš santuoką. Po santuokos pablogėjo
santykiai su vyresniųjų sūnumi, kol galiausiai Žakas nutraukė bendravimą. Šiuo
metu Francine rūpinasi Kusto fondu.

 

1991 m. lapkritį duodamas interviu UNESCO atstovui pasakė, kad jis yra už žmonių
gimstamumo ribojimą, bei mažėjimą. (Pilnas interviu)

 

1992 m. jis buvo pakviestas į Rio de Žaneirą, Brazilija, į suvienytų tautų
tarptautinę aplinkos konferenciją. Vėliau Ž.Yvas Kusto tapo nuolatiniu JT ir
Pasaulio banko konsultantu.

 

1996 m. sausio 11 d. Kusto laivas Kalipsė atsitrenkusi į Singapūro
uostą, buvo smarkiai apgadinta ir pradėjo skęsti.  Kiek vėliau ji buvo ištraukta ir nuplukdyta į
Prancūziją.

 

1996 m.  iškėlė bylą savo sūnui, kuris
norėjo atidaryti  pramogų centrą,
pavadintą “Cousteau” vardu Fidžio salose.

 

1997 m. birželio 25 d. sulaukęs 87
m.
mirė nuo infarkto. Jis buvo palaidotas šeimos saugykloje Saint-André
de-Cubzac Prancūzijoje. Daugelis žmonių išreiškė pagarbą, ir išgraviravo
lentelę Ž.Y.Kusto gatvėje.  Su Žaku Yvu
Kusto baigėsi didžiosios tiriamosios vandenyno ekspedicijos.

 

Per savo gyvenimą
sukūrė ar prisidėjo prie daugiau kaip 120 televizijos filmų kūrimo ir prie
daugiau kaip 50 knygų. Kapitonas Kusto veikla leido susipažinti su povandeniniu
pasauliu milijonams žmonių. Gavo įvairius apdovanojimus, kavalieriaus Garbės
legiono ir kitus.

 

Visa Žako Yvo
Kusto veikla pasižymėjo nekomercine veikla. Ir kai sūnus pabandė viešbutį pavadinti
jo vardu jis pasipriešino ir padavė į tesimą.

 

Ž.Y.Kusto vaikai Diane,
Elizabeth, Pierre-Yves Daniel, Phillipe.

 

Kalipsė (Calypso)

 

Laivas su kuriuo
Prancūzų tyrinėtojas atlikinėjo tyrimus povandeninio pasaulio. Laivas įrengtas
kaip mobili laboratorija.

 

Kalipsė iš
pradžių buvo medinis minų traleris, pastatytas britų Karališkajam Kariniam jūrų
laivynui.

 

Po Antrojo
pasaulinio karo ji tapo keltu tarp Maltos ir  Gozo salos ir buvo pervadinta Ninfos Kalipsės
vardu.

 

Airijos
milijonierius ir parlamento narys Thomas Loel Guinness nupirko nusipirko Kalipsę
1950 m. ir nuomojo ją į Ž.Kusto už
simbolinį 1 franką mokestį per metus. Prancūzų tyrinėtojas pertvarkė ir pavertė
ją į ekspedicijos laivu  su patogia
filmavimo ir nėrimo galimybę.

 

Faktai, gandai

 

1981 m. belgų
daininkas Plastic Bertrand
atiduodamas pagarbą Ž.Y.Kusto sukūrė dainą “Jacques Cousteau.”

Amerikos dainininkas John Denver atidavė duoklę Cousteau jo 1975 m. dainoje “Kalipsė”

Jacques-Yves Cousteau
yra nesusijęs su pramanytu sekliu Jacques Clouseau..

Žakas Cousteau laimėjo Oskarą už 1959m. trumpometražį filmą “Raudonos žuvies istorija”.

 1990 m. birželio,
kompozitorius Jean Michel Jarre išreiškė pagarbą Kapitonui, ir sukūrė
kompoziciją “Waiting for Cousteau.” Peržiūrėti
galite čia

Žakas Kusto mokėsi būti pilotu, rimta autoavarija užbaigė jo
kaip piloto tolimesnę a karjerą.

Mėgstamiausias rašytojas Žiulis Vernas.

 Apie 1975 m.
planavo įsteigti Kusto klubą jaunimui visame pasaulyje, bet atsisakė šios
minties. Vietoj to jis išleido kelis žurnalus mėgėjams.

 

Verta dėmesio

http://www.cousteau.org/jyc.html

http://video.google.com/videosearch?q=Jacques-Yves+Cousteau&emb=0#
(filmai)

http://www.answers.com/topic/jacques-yves-cousteau

http://findarticles.com/p/articles/mi_m1310/is_1991_Nov/ai_11666707

http://www.youtube.com/watch?v=P_LSghUv9xk

http://www.youtube.com/watch?v=-f8ck_eVhXc
(Kusto artimas draugas)

http://www.kabutes.lt/autorius/_zakas_yvas_kusto/337

 

Gamta niekados mūsų
neapgaudinėja; tik mes patys nuolat apsigauname.

Žanas Žakas Ruso

 

Valdas Kiziūnas

www.blogas.lt/biografija

 

Aforizmai,
sentencijos, garsių žmonių citatos ir biografijos kabutes.lt

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Žakas Yvas Kusto - tokių žmonių šiandieniniame pasaulyje trūksta”

  1.   arunas rašo:

    zano kusto esu didelis gerbejas.jo darbai povandenynio pasaulio tai mano gyvenimas.nieko grazesnio nesu mates.labai noreciau gauti jo darbu filmu bet kai gyveni kaime ir sergi veziu nelabai gali sau kuo padet .tad labai aciu nors uz toki nuostabu straipsni.su pagarba arunas.jei turesit galimybes labai parasau idekit daugiau straipsniu apie si nuostabu mokslininka ir isradeja.

  2.   Valdas K rašo:

    Sveiki Arūnai,

    Pasistengsiu karts nuo karto papildyti informaciją apie šį autorių.
    O jo kai kuriuos filmus galima peržiūrėti per google video tarnybą http://video.google.com/

Rašyk komentarą