BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šarlis de Golis - dar ir šiandien jo dvasia gyva


Naujajame savo
tinklaraščio įraše nusprendžiau grįžti prie politikos veikėjų, kurie istoriniu
laikotarpiui smarkiai įtakojo politines sroves pasaulyje ir kurių dvasia gyva
net ir šiandien (kaip trūksta tokių politikų Lietuvoje). Šį kart pristatau
Prancūzijos generolą, prezidentą, pasižymintį rašytojo gabumais, bei didele
charizma Šarlį de Golį (
Charles de Gaulle). Ši asmenybė lyderis iš prigimties, retai kada būdavo antras, visą laiką
stengdavosi būti pirmas ir imtis atsakomybės. Tarpukaryje pasižymėjo karinėmis
vizijomis, pamąstymais kaip pertvarkyti Prancūzijos armiją, tačiau kitų
kariuomenės vadų buvo nesuprastas.  Reikia
paminėti, kad ši garsi asmenybė nebuvo prisitaikėliška veikdavo nepriklausomai,
nors ir aplinkybės nebuvo palankios.  Atlaikydavo
net ir Didžiosios Britanijos bei JAV spaudimus. Š.de Golis didelis šalies
patriotas ir tai atsispindėjo jo vykdomoje politikoje.  Daugiau apie šios asmenybės gyvenimą šiame
įraše.

 

Šarlis de Golis 1890 m. lapkričio 22 d.  1970 m. lapkričio 9 m.

 

Šarlis de
Golis  (Charles de Gaulle) pilnas vardas
ir pavardė  Charles André Joseph Marie de
Gaulle gimė Lilyje 18
90 m. lapkričio 22 d. jėzuitų mokyklos filosofijos ir
literatūros profesoriaus ir vėliau direktoriaus
, katalikų ir patriotų šeimoje.

 

Tėvas Henris de
Golis turėjo šaknų su kilminga aristokratų giminę nuo Normandijos ir
Burgundijos, o motina Jeanne Maillot buvo turtingų verslininkų duktė.

 

Nuo pat vaikystės
Š.de Golis rodė susidomėjimą literatūra, bei ypač mėgo istoriją. Mokėsi
Paryžiuje College Stanislas ir trumpą laiką Belgijoje.

 

Pasirinkęs
kariškio karjerą, ketverius metus mokėsi Saint-Cyr. Besimokydamas gavo pravardę
„didelio šparago“ dėl aukšto ūgio ir didelės nosies bei aukštos kaktos.

 

1912 m. gavo diplomą ir prisijungė į 33 pėstininkų pulką Prancūzijos armijoje, bei
su juo dalyvavo pirmajame pasauliniame kare.

 

Dalyvaudamas kare
buvo sužeistas kelis kart per pirmuosius du mėnesius. Vėliau pakeltas iki
kapitono.

 

1915 m. vasario mėnesį kovojo Verdene, kuriame taip pat buvo sužeistas.

 

1916 m. kovo 2 d. buvo pagautas vokiečių ir uždarytas į ne laisvių
stovyklą, kurioje praleido 32 mėnesius
ir bandė net penkis kartus pabėgti, tačiau nesėkmingai.

 

Būdamas
nelaisvėje parašė savo pirmąją knygą „L’Ennemi et le vrai ennemi” (The
Enemy and the True Enemy), kuri buvo publikuota 1924 m.

 

Po paliaubų
Charles de Gaulle tęsė tarnybą kariuomenėje ir darbavosi Generolo Maxime
Weygand karinėje misijoje Lenkijoje per jos karą su raudonaisiais (1919-1921 m.). Dirbo kaip dėstytojas
lenkų pėstininkų pajėgose ir prisidėjo prie pergalės pilietiniame Lenkijos kare
už kurį gavo aukščiausią karinį Lenkijos 
apdovanojimą Virtuti Militari.

 

1925 m. buvo pasiūlyta tapti komendantu ir toliau tarnauti Lenkijoje, tačiau jis
atsisakė ir grįžo į Paryžių kur dirbo mokytoju École Militaire, bei tapo
protege jo seno vado, Marshall Pétain.

 

1927 m. buvo išsiųstas į Tryną kaip bataliono vadas.

 

Nuo 1930 m. Šarlis de Golis  parašė įvairias knygas ir straipsnius karine
tema, kurie atskleidė jo rašytojo gabumus.1931
m.
išleido  „Le fil de l’épée“ (The
Edge of the Sword), karinės ir politinės vadovybės analizė. Jis taip pat
išleido „Ateities kariuomenė“, 1934m.
ir kitus darbus.

 

Jis primygtinai
siūlė sukurti mechanizuotos kariuomenės dalinį su ypatinga šarvuota technika.
Nors į tokius projektus rimtai žiūrėjo Didžioji Britanija, Vokietija, Lenkija,
JAV, tačiau Prancūzijos karo vadai atmetė šią idėją, dėl to  Charles de Gaulle santykiai su kitais vadais
tapo įtempti.

 

Antrojo
pasaulinio karo protrūkyje, Šarlis de Golis  buvo tiktai pulkininkas, priešinęsis tarpukaryje
kariuomenės lyderiams su savo drąsiomis vizijomis. Iš pradžių vadovaudamas savo
tankų brigadai Charles de Gaulle įgyvendino daugelį savo teorijų ir taktikos
šarvuotam kariavimui.

 

1940 m. gegužės 15 dienos per vokiečių prasiveržimą Sedane, jam davė 4-ojo
šarvuoto skyriaus komandą, kurią gegužės
17 d.
užpuolė vokiečiai su pėstininkais ir 200 tankų.

 

Šarlio de Golio
pertvarkyta pagal jo viziją armija, nesulaukdama jokios paramos iš oro  atlaikė vokiečių puolimą ir privertė juos
trauktis. Šiuo žygdarbiu žavėjosi prancūzai, kęsdami gėdingą pralaimėjimo jų
šalies.

 

Po tokios
pergalės jis buvo paaukštintas iki brigados generolo. Šį rangą išlaikė visą
savo gyvenimą.

 

1940 m. birželio 5 d., Prancūzijos premjeras Paul Reynaud atleido
Edouard Daladier iš darbo ir paskyrė Charles  de Gaulle jo karo ministru. Charles de Gaulle
taip pat aplankė Londoną, bet kai jis sugrįžo į Prancūziją birželio 16-ąją, jis atrado, kad Hitlerio armija išvarė Paul
Reynaud ministrą pirmininką ir pradėjo formuoti vyriausybę, kuri sieks paliaubų
su Vokietija.

 

Birželio 17 d. prie vyriausybės vairo stojo maršalas Petenas,
kurio tikslas buvo paliaubos su Vokietija. Tuo tarpu Šarlis de Golis iš karto
nutraukė ryšius su šia vyriausybę. Ir ta pačią dieną bijodamas arešto kartu su
kitais vyresniais vadais paliko Prancūziją su 100000 auksinių frankų turtu ir
persikėlė į Angliją.

 

Kitą dieną  radijuje perskaitė prancūzams skirta kalbą, reikalaujančią
Prancūzijos žmonių tęsti kovą prieš Vokietijos kariuomenę.

 

Vinstonas Čerčilis ir JAV prezidentas F.D.Ruzveltas palaikė
Šarlį de Golį ir jį pripažino kaip „Laisvų prancūzų lyderį“. Tuo tarpu Petenas
atsakė pasmerkdamas prancūzų lyderį ir jo įsakymu buvo sukurtas tribunolas,
kuris garsiai asmenybei nedalyvaujant nuteisė 4m kalėjimu, o antras tribunolas 1940 rūgpjūčio 2 d. nuteisė mirties bausme.

 

Palaipsniui  sąjungininkai suteikė paramą ir pripažinimą į
Š. De Golio pastangoms. Santykiuose su Didžiąją Britaniją ir JAV prancūzų
lyderis  primygtinai reikalavo išsaugoti
pilną laisvę veikiant Prancūzijos vardu, ir dėl to dažnai būdavo ties riba, kai
sąjungininkai galėjo nutraukti bendradarbiavimą.

 

Nepasitikėjo britais
bei amerikonais manydamas, kad jie nori pasisavinti Prancūzijos kolonijas.
Vieną kartą D.Britanijos lyderio žmona Clementine Churchill pasakė: „Generole, jūs neturite neapkęsti savo draugų
daugiau, negu jūs neapkenčia jūsų priešų
“. 
Į tai Šarlis de Golis atsakė: „Prancūzija
neturi draugų, tik interesus
“.

 

Dėl tokių
generolo abejonių, JAV administracija kartais atsisakydavo pripažinti Š.de Golį
kaip Prancūzijos atstovą.

 

1942 m. lapkritį Charles de Gaulle perkėlė savo štabą į Alžyrą.

 

1943 m. gegužę tapo pirma jungtine galva (su mažiau ryžtingu,
nepriklausomu generolu Henri Giraud, , kuriam teikia pirmenybę JAV) ir paskui
vienintelis Prancūzijos Nacionalinio Išlaisvinimo Komiteto pirmininkas (PNIK).

 

Šarliui de Goliui
buvo sunku dirbti su juo ir 1943 m. liepos
mėnesį
apribojo Henri Giraud valdžią iki ginkluotųjų pajėgų komandos.

 

1944 m. gegužės 26 d. Franklin D. Roosevelt ir Winston Churchill buvo įsiutę, kai Šarlis paskelbė, kad PNIK
dabar bus žinomas kaip Prancūzijos Respublikos laikinoji vyriausybė. Roosevelt
ir V.Čerčilis atsisakė tai pripažinti ir nusprendė pašalinti
jį iš visų planuojamų operacijų

 

Nepaisant
prieštaravimų Didžiosios Britanijos ir JAV, Šarlio de Golio  Laikinąją vyriausybę  pripažino Čekoslovakija, Lenkija, Belgija,
Liuksemburgas, Jugoslavija ir Norvegija.

 

1944 m. liepos 13 d.  galiausiai
Britanija ir JAV pripažino Š.de Golį, galinti valdyti išlaisvintas Prancūzijos
dalis.

 

1944 m. rugpjūčio 20 d. generolo vadovaujama armija pasiekė Prancūziją iš
Alžyro, kuriai buvo leista prisijungti prie JAV kariuomenės, kai ji įžengė į
Paryžių rugpjūčio 25d. Kalboje
Paryžiuje Šarlis de Golis paskelbė apie Prancūzijos armijos suvienijimą ir
pradėjo formuoti vyriausybę, kurioje net gi postus pasiūlė prieš jo valdžią
kovojusiems oponentams: Georges Bidault, Henry Frenay ir Charles Tillon.

 

Prancūzų lyderis
nuliūdo negavęs pakvietimo į Jaltos konferenciją, kartais dar vadinama Krymo
konferenciją.

 

1946 m. sausio 20 d. atsistatydino, 
dėl konfliktų tarp politinių partijų, ir dėl nepalankaus požiūrio į Ketvirtosios
respublikos konstituciją, kuria jis tikėjo, bet jo manymu per daug valdžios buvo
suteikiama parlamentui ir atskirų politinių grupuočių sąjungai.

 

1947 m. balandį bandė sugrįžti į politinę sceną, įkurdamas
judėjimą „Rassemblement du Peuple Français“ (Sambūris Prancūzijos Žmonių). Nors
iš pradžių judėjimas buvo populiarus, tačiau vėliau prarado žmonių palankumą.

 

1953 m. gegužę jis pasitraukė vėl iš aktyvios politikos.

 

Ketvirtoji
respublika (1954-1957m.) buvo lydima
nesutarimų, nesugebėjimų spręsti problemų, dėl silpnumo įsiplieskusių karų
kolonijose suteikė galimybę į valdžią grįžti charizmatiškajam Šarliui de
Goliui.

 

1958 m. gegužės 19 d. spaudos konferencijoje pranešė, kad šalis bus jo
dispozicijoje.  Žurnalistui iškėlus
abejones dėl pilietinių laisvių suvaržymo generolas atsakė: „Aš kada nors padariau tai? Aš atstačiau
juos, kai jie buvo panaikinti. Kas sąžiningai mano, kad, 67 metų amžiaus, aš
pradėsiu karjerą kaip diktatorius?“

 

Š.de Golis
aktyviai prisidėjo prie ketvirtosios respublikos panaikinimo, kurią kaltino už
politinę silpnybę. Norėdamas pertvarkyti visą politinę sistemą ir prieš
sugrįžtant į valdžią iškėlė tokią sąlygą suteikti  plačius nepaprastuosius įgaliojimus šešis
mėnesius ir kad nauja konstitucija būti pasiūlytas Prancūzijos žmonėms.

 

1958 m. birželio 1d. prancūzų lyderis tapo ministru pirmininku ir Nacionalinė
asamblėja suteikė nepaprastus 
įgaliojimus šešiems mėnesiams.

 

1958 m. rugsėjo 28 d. referendumas įvyko ir už naują konstituciją ir
penktąją respubliką balsavo 79.2 procentų gyventojų. Ši konstitucija suteikė
plačius įgaliojimus prezidentui. Taip pat ši konstitucija Alžyrą priskyrė prie
Prancūzijos teritorijos (ne kolonijos). 
Visoms kitoms 13 kolonijų buvo suteikta nepriklausomybė, bet su Alžyru
kovos tęsėsi iki 1962 m..

 

Per 1958 m. lapkričio mėnesio rinkimus absoliučią daugumą laimėjo Š.de Golio
šalininkų vadovaujama partija ir išrinko jį prezidentu. Istorinė asmenybė
pareigas pradėjo eiti 1959 m. sausį.

 

Atėjęs į valdžią
atliko svarbias ekonomines pertvarkąs gaivindamas šalies ūkį. Išleido naująjį franką,
ar sumažino dolerio atsargas juos versdamas į auksą ir taip stiprindamas
Prancūzijos nepriklausomumą nuo JAV. Sustiprino bendradarbiavimą tarp
Prancūzijos ir Vokietijos.

 

1959 m. lapkričio 23 d. Strasbūre pasakė kalbą, kurioje išdėstė Europos
viziją: „Taip, tai yra Europa, nuo
Atlanto iki Uralo, tai yra Europa, būtent visa Europa,  ir 
nuspręs pasaulio likimą
.“

 

Didžiausias
įšūkis valdant vienam iš žymiausių Prancūzijos politikų buvo karas Alžyre.
Atrodytų Prancūzijos armijai pavyko numalšinti konfliktą, tačiau neramumai vis
atgimdavo. Galiausiai buvo pradėta galvoti apie Alžyro nepriklausomybę ir tuo
papiktino Prancūzijos naujakurius, kurie surengė protestus tiek Alžyre, tiek
Paryžiuje.

 

Šarliui de Goliui
net gi teko malšinti sukilimus Paryžiuje ir generolų pučą Alžyre 1961 m. balandį.

 

1962 m. rugpjūčio 22d.  buvo
suorganizuotas  naujakurių grupės
pasikėsinimas į Charles de Gaulle ir jo žmoną, kai jų mašina buvo apšaudyta iš
kulkosvaidžio. Per incidentą šeimyna nenukentėjo.

 

1962 m. antrojoje pusėje baigėsi alžyrietiškoji krizė po kelių referendumų ir
visišku Alžyro nepriklausomybės paskelbimu.

 

Tais pačiais
metais inicijuotas Š.de Golio, buvo surengtas referendumas dėl tiesioginio
prezidento rinkimų. Šarlis siekė, kad prezidentą tiesiogiai rinktų žmonės, nors
didžioji partijų dauguma suformavo koalicija“ ne“ tokiam žingsniui. Šiame
referendume už šią pataisą pasisakė trys penktadaliai rinkėjų.  Iš kart po rinkimų politikas paleido nacionalinę
asamblėją ir paskelbė naujus rinkimus, kuriuos taip pat laimėjo Šarlio
šalininkai.

 

1965 m. gruodį Charles de Gaulle pradėjo prezidentauti antrajai
savo kadencijai, bet šį kartą buvo išrinktas po antrojo turo, kuriame jis
nugalėjo François Mitterrand.

 

1966 m. vasarį Prancūzija pasitraukė iš bendros NATO kariuomenės
komandos, bet pasiliko organizacijos viduje. Taip išreiškė protestą dėl per ne
lyg didelės JAV įtakos bloke.

 

1967 m.birželio 2 d. jo įsakymu buvo paskelbtas ginklų embargas
Izraeliui, dėl kylančios įtampos artimuosius rytuose ir likus trims dienoms iki
šešių dienų karo.

 

1967 m. liepos 24 d. viešėdamas Kanadoje, Kvebeko provincijoje,
kurioje daugiausiai gyvena prancūzakalbiai kanadiečiai sakydamas kalbą sušuko :
„Tegyvuoja laisvasis Kvebekas!“. Po
šių pasakymų prasidėjo tam tikras smurtas, kuris davė pagrindą separatistinėms
nuotaikoms.  Šis žingsnis buvo pasmerktas
kitų šalių.

 

1968 m. gegužę ištiko politinė, socialinė krizė, kuri peraugo į
riaušes, masinius protestus ir privertusi atsistatydinti Šarlį de Golį.  Minios paralyžiavo prancūzų gyvenimą, protestavo
studentai, darbininkai, ypač reiškėsi kairiųjų pažiūrų komunistai, anarchistai
ir kiti.  Buvo reikalaujama 40, 60, 1000
(40 val. savaitė, nuo 60 m. pensija ir 1000 frankų alga.)

 

1969 m. balandžio 28 d. atsistatydino iš prezidento pareigų ir išėjo į
pensiją, kurioje rašė savo atsiminimus.

 

1970 m. lapkričio 9 m. netikėtai mirė savo krėsle, žiūrėdamas vakarines
žinias ir pajutęs skausmą kakle.

 

Polika

Per jo vadovavimą
Prancūzija tapo ketvirtąją branduoline valstybe 1960 m.

Protestavo prieš
JAV karinius veiksmus Vietname, todėl tapo nemėgstamas amerikiečių.

Siekė, kad
Prancūzija būtų nepriklausoma ir trečiąją šalis tarp SSRS ir JAV.

Suteikus
kolonijoms nepriklausomybes labai pagerėjo santykiai su arabais, o Izraelis
atsidavė JAV.

Du kartus vetavo
Didžiosios Britanijos priėmimą Europos ekonominę bendriją 1962m, 1967m. Po šių
veto buvo priimtas toks nutarimas, kad valstybės turi priimti stojimo
reikalavimus o ne atvirkščiai.

Pasisakė prieš
Europos federalizmą, vetuodavo bet kokius bandymus apriboti šalių suvereniteto
teisę.

Vienoje kalboje
pasakė: Europietiška Europa reiškia, kad
ji egzistuoja atskirai ir savarankiškai, kitaip tariant tarp pasaulio - ji turi
savo savą politiką.
Taip išreiškė požiūrį į Europos nepriklausomumą nuo JAV
ir SSRS.

 

Šeima, pažiūros

Buvo auginamas
katalikų šeimoje, kurie priklausė tradicionalistams, bet tai Š. De Goliui
netrukdė į viską žiūrėti progresyviai.

Buvo išsilavinęs
protingas, bei labai charizmatiška asmenybė.

Žmona Yvonne de
Golis su kuria susituokė 1921 m. balandžio 7 d., susilaukė dviejų vaikų.

 

Gandai faktai

Per savo gyvenimą
nesukaupė turtų. Net gi atsisakė pensijos, kuri skiriama prezidentams, bei
generolams. Vietoj to pasiliko pulkininko pensiją.

 

Yra juokais
pasakęs, kad vienintelis jo konkurentas tarptautinėje arenoje yra tik Tentenas,
viena iš komiksų personažų.

 

Reikalavo, kad jo
kapas būtų tik vardas ir pavardė ir jo laidotuvių nelankytų jokie prezidentai
bei ministrai. Politikams teko įvykdyti šį reikalavimą.

 

Nors Šarlio de
Golio priešininkų buvo kritikuojama penktosios respublikos konstitucija, tačiau
ji pasirodė stabilesnė už savo pirmtakę.

 

Prancūzijoje į
šią asmenybę kreipdavosi ar vadindavo Général de Gaulle ar tiesiog Le Général,
ar “le Didysis Charles”.

 

Verta dėmesio

http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/27988

http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/europos-sajungos-pletros-kultura-puslapis2.html

http://www.kabutes.lt/autorius/sarlis_de_golis/332

http://www.spartacus.schoolnet.co.uk/2WWdegaulle.htm

http://www.charles-de-gaulle.org/rubrique.php3?id_rubrique=82

http://www.geocities.com/vykintas/m1prse.html

 

Pasaulį valdo visai
ne tie asmenys, kuriuos mato žiūrintieji į sceną.

Bendžaminas Dizraelis

 

Valdas Kiziūnas

www.blogas.lt/biografija

 

Aforizmai, sentencijos, garsių
žmonių citatos ir biografijos kabutes.lt

Rodyk draugams

1 komentaras | “Šarlis de Golis - dar ir šiandien jo dvasia gyva”

  1.   Tutobene rašo:

    He.. per ilgas. Bandžiau susikaupt. BEt per daug infoamcijos iš kart. Nors tikrai įdomu ir kaskart leidžiantis į oro uostą Paryžiuj pagalvoju, kad reiktų paskaityt kiek daugiau apie jį.. :)

Rašyk komentarą