BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kristijonas Donelaitis ir “Metai”


Po penkių iš eilės užsienietiškų istorinių
asmenybių, nusprendžiau grįžti prie lietuviškos asmenybės/Šį kartą norėčiau
Jums pristatyti pirmąjį lietuvių grožinės literatūros klasiką, su kuriuo
prasidėjo nauja epocha lietuvių literatūroje.  Tiesa, verta paminėti, kad pats K.Doelaitis „Metų“
neišspausdino. Už jį šį darbą atliko kiti asmenys.  Visa tai šiame įraše.



1714 m.
sausio 1 d.  - 
1780 m. vasario 18 d.

 

Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. daugiavaikėje
šeimoje Lazdynėliuose netoli Gumbinės.Tėvai buvo laisvi valstiečiai, turėję
Kulmo teisę ir buvo laisvi nuo baudžiavos. Todėl ir K.Donelaičiui neteko
patirti baudžiavos siaubų, nors gyveno gana skurdžiai.

 

1709-1710
m.
siautė maras. Po maro, iki tol lietuviški
Lazdynėliai, buvo kolonizuoti vokiečių, kurie sudarė pusę gyventojų. Galbūt šis
faktas ir turėjo didelės įtakos tolimesniam gyvenimui. Manoma, kad jis buvo
priešininkas germanizacijos.

 

Kai Kristijonui buvo viso labo tik 6m. mirė jo tėvas, palikęs motiną su 7 vaikais.

 

Nuo 1732
m.
 mokėsi Karaliaučiaus keturklasėje
katedros mokykloje ir gyveno beturčių bendrabutyje. Už gautą nakvynę ir
išlaikymą privalėjo giedoti bažnyčios chore, laidoti numirėlius ir atlikti
įvairius buities darbus. Iš sesers žinoma, kad sąlygos buvo sunkios ir vieną
sykį poetas net nualpo ir visą gyvenimą buvo sunkios sveikatos.

 

1736 m. Kristijonas įstojo į
Karaliaučiaus universitetą, Teologijos fakultetą. Studijavo prancūzų, lotynų,
graikų, hebrajų kalbas. Dėstytojavo vyskupas Jonas Jakobas Kvantas istorikas
Danielius Enrikas Arnoltas, Pranas Albertas Šulcas. Besimokant reikėjo daug
dirbti, gaunamos stipendijos neužteko. Sunkus krūvis dar labiau pablogino
K.Donelaičio sveikatą.

 

1740 m. baigė
universitetą ir buvo paskirtas į Stalupėnus mokytojo padėjėju. Taip pat užėmė
pareigas  bažnytinio choro vadovo ir
vargonininko.

 

1742 m. tapo Stalupėnų mokyklos
rektoriumi.

 

1743 m. pakviestas
pastoriauti
į Tolminkiemį. Išlaikęs egzaminus gavo pastoriaus vietą ir
Tolminkiemyje gyveno
37 m., iki pat mirties.

 

1744 m. vedė Stalupėnų mokyklos
vedėjo našlę Oną Reginą Olefant.

 

Vaikų nesusilaukė, o K.Donelaitis guodėsi, kad
su mažu atlyginimu būtų sunkiai įmanoma užauginti vaikus.

 

Paminklas K.Donelaičiui Vilniaus universitete

1757 m. įsiveržė rusų armija. Slėpdamasis nuo
armijos jis išbuvo tris savaites Romintos girioje, medžiokliniame karaliaus
namelyjame. Jame laikė pamaldas, krikštijo vaikus.  Dėl karo pakriko žmonių dorovė, dėl kurios
K.Donelaitis skaudžiai išgyveno.

 

Gyvendamas Tolminkiemyje jis pastatė našlių
prieglaudą už savo lėšas, atnaujino kleboniją, prisidėjo prie mūrinės bažnyčios
statybos ir sudegusios mokyklos atstatymo.

 

Senatvėje daug nervų kainavo teisminiai ginčai
su Teofiliu Rugiu, kuris norėjo pasisavinti bažnyčios geriausius plotus

 

Atsikėlęs į Tolminkiemį, savo likusius brolius
lankė gana retai, gal tik kelis sykius. Geriausi draugai buvo Jonas Pričkus
Šperberis, su kuriuo pažįstami nuo mokyklos laikų, kartų gyveno beturčių
bendrabutyje, taip pat sutarė su Pilypu Ruigiu ir Jonu Enriku Kempferiu.

 

Mirė 1780 m. vasario 18 d. nuo jėgų
išsekimo. Palaidotas Tolminkiemyje.


 Paminklas Kristijonui Donelaičiui Gumbinėje.


Šeima

 

Šeima buvo darbšti, mechanikų ir meistrų
šeima. Daugelis brolių buvo auksakaliai, gamino muzikos ir fizikos
instrumentus, o Frydrichas pagarsėjęs tuo, kad padirbo pirmąjį fortepijoną
Prūsijoje.

 

K.Donelaitis gamino termometrus, barometrus,
laikrodžius, optinius stiklus, fortepijonus. 
Senatvėje gailėjosi, kad daugiau negalėjo tai dirbti.

 

Charakteris

 

Kristijonas buvo griežtas religiniuose
dalykuose, tačiau kitais klausimais su visais startavo ir po mirties žmonės dar
ilgai jį prisiminė. Po mirties L.Rėza pasakė: „K.Donelaitis mirė branginamas
savo viršininkų, mylimas savo parapijiečių ir gailimas savo draugų“.

 

Apie jį daug informacijos nėra, tačiau žinomi
keletas charakterio bruožų iš K.Donelaičio laiškų, iš kurių galime
suprasti,  kad ši asmenybė buvo jautrus,
greit įsižeisdavo

 

Nemėgo dvariškių , negalėdavo susitaikyti su
neteisingumu. Esant baudžiavai užjausdavo ne tik lietuvius, bet ir kitų
tautybių žmones.

 

Jau turbūt supratote, kokias auksines rankas
turėjo Kristijonas Donelaitis. Prisiminkime apie našlių prieglaudos statybą,
sudegusios mokyklos ir kitų. Ne išimtis buvo ir tiesioginiame darbe. Su
malonumu atlikdavo visas jam skirtas pareigas, krikšto, vedybų, pamokslavo du
kart per dieną, vieną kartą vokiškai, kitą kart lietuviškai. Mėgo padirbėti
sode, sodinti, skiepyti medžius , na ir kaip buvo rašyta užsiimti barometrų
gamyba.


 

Kristijono
Donelaičio „Metai“

 

Kristijonas Donelaitis pagrindinio kūrinio
nepaliko tokio  kokį esame pratę
skaityti. Autentiškų žinių apie kūrinio parašymą nėra. Nežinia, nei kada
pradėtas rašyti,  nei kada baigtas (kai
kurių šaltinių teigimu buvo rašomas 10 m.)

 

Pirmasis K.Donelaičio metus paminėjo G.Ch.
Pisanskis savo rankraštyje  „Prūsų
literatūros metmenys“. Jame pasakojama, kad K.Donelaitis apdainavo keturis metų
laikus ir teigė, kad yra 659 eilutės. Šiandien eilučių priskaičiuojama 2997
eilutės.

 

Daugiau informacijos apie „Metus“ suteikė
L.Rėza, pirmasis K.Donelaičio kūrinių leidėjas. Pagal jį „Metų“ giesmė apie
žiemą buvo sukurta penktajame arba šeštajame poeto amžiaus dešimtmetyje.
Remiasi „Žiemos rūpesčiuose“ minimais Karaliaučiaus gaisrais, kurie buvę 1764 ir 1769m.

 

Taip L.Rėza pirmasis pavartojo pavadinimą
„Metai“.  Kristijonas buvo davęs
pavadinimus tik atskirom dalim: „Rudenio gėrybės“, „Žiemos
rūpesčiai“,„Pavasario linksmybės“ „Vasaros darbai“.

 

 „Metai“
– epinė poema. garsiausias K.Donelaičio kūrinys. Poema – susideda iš keturių
dalių, kur kiekviena dalis yra atskiras metų laikas.

 

„Metų“ tematiką suvokti gana sunku.  K.Donelaičiui nerūpi šeimos problemos, meilės
santykiai ar vidiniai konfliktai. Didžiausias dėmesys nukreiptas į suaugusius
žmones, dažniausiai vyrus. Taip pat nevaizduojama personažų psichika,
nuotaikos, pergyvenimai.

 

 Poemoje
didelis dėmesys Skiriams gamtos aprašymams, būrams (baudžiauninkams),
vaizduojami darbai, papročiai, bei valstiečių santykiai su ponais.

 

Gamtą rašytojas vaizduoja tikroviškai,
gretinama su žmogaus gyvenimu, jo buitimi. Todėl kiekvienam metui laikui
sukuriamas savitas gamtos fonas.

 

„Metuose“ pavaizduota apie 40 vyrų ir  20 moterų. Tačiau tik dalis jų paveikslai yra
ryškesni. Kiti buvo paminėti simboliškai , vienoje ar keliose eilutėse.  Kas išsiskyrė iš kitų gyvenimo būdų ar
elgesiu, tai buvo paminėti „Metuose“ ir jiems skiriamas didžiausias
dėmesys.  Norėčiau paminėti, daugiausiai
dėmesio vis tik sulaukė išmintingasis Pričkus, Bleberio žentas. Jo gyvenimas
pavaizduotas nuo pat vaikystės.

 


Kita
informacija

 

Pats K.Donelaitis neišspausdino nė vieno
kūrinio, po jo mirties žmona atidavė geram bičiuliu pastoriui J. Jordanu, o jis
perdavė Liudvikui Rėzai.

 

Metai išversti į vokiečių, anglų, švedų, čekų,
vengrų, latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų, ukrainiečių, armėnų kalbas.
Tolminkiemyje įkurtas Donelaičio memorialinis muziejus.

 

Taip pat Gumbinėje pastatytas paminklas.

 

Linksmai

Kristijonas Donelaitis “Metuose” puikiai atskleidė lietuvių
požiūrį į gėjus (kuris nekinta iki šių dienų):

“Jei
kur būrą pamatęs su spragilu šikną bekrapštant, krauk į veizolus jam 
sparčiai, kad dantys braškėtų…”

 

Verta
dėmesio

http://www.muziejai.lt/Lietuv_muz_uzsienyje/KDonelaicio_muz.htm

http://aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=3732&Itemid=285

 

Valdas Kiziūnas

www.blogas.lt/biografija

 

Geras
dalykas kaupti geras knygas, bet kur kas geresnis - dažniau jas skaityti.

Frančeskas Petrarka


 

Reklama: www.kabutes.lt aforizmai, citatos, sentencijos

Rodyk draugams

komentarai (6) | “Kristijonas Donelaitis ir “Metai””

  1.   Olegas rašo:

    Dekui už puikų straipsnį!

  2.   andrex rašo:

    Nieko gero neparasyta:|

  3.   bukumui ribų nėra... rašo:

    K. Donelaitis rašė ne apie gėjus, o apie požiūrį į šventą duoną ir jos ruošimą. Spragilai naudojami grūdų išlukštenimui. O grūdai- yra maistas, šventa duona. Tai nereikia klaidinti.

  4.   ... rašo:

    Manau ne vienas zino kas yra spragilas, ir šiuose žodžiuose nematau zodziu gr0das jei ką, nesupratau ką pats ar pati norejai pasakyt. -
    “Jei kur būrą pamatęs su spragilu šikną bekrapštant, krauk į veizolus jam
    sparčiai, kad dantys braškėtų…”
    čia tiktai skamba kaip požiūris…

  5.   to ... rašo:

    tai ir nereik ten žodžio “grūdas” - spragilai naudojami grūdams lukštenti, tokia jų funkcija. ko dar nesupranti?
    išgirstų, kaip mes jo žodžius interpretuojam… kape vartytųsi paklaikęs :)

  6.   Kęstas rašo:

    gerbiamas eksperte, prašau, suraskite citatą apie sragilus ir veizolus “Metuose”, nes man kažkaip nesiseka - gal leidimas brokuotas pasitaikė… tiesa, žiūriu elektroninį, tai gal Find blogai veikia, nes nieko panašaus neranda ;)

Rašyk komentarą